20 įdomių faktų apie sapnus, sapnavimą ir miegą

1. Vieną trečdalį gyvenimo praleidžiame miegodami.

2. Šeši metai – tai vidutinis laikas, kurį praleidžiate gyvenime sapnuodami. Tai daugiau nei 2100 dienų praleistų sapnų pasaulyje.

3. Sapnai egzistuoja tiek, kiek ir visa žmonija. Pavyzdžiui, Romos laikais įstabūs ir ryškūs sapnai būdavo pateikiami Senatui, jame aptarinėjami, analizuojami ir interpretuojami.

4. Kiekvienas iš mūsų sapnuojame. Visi iki vieno! Jei galvojate kitaip, tai tik dėl to, kad savo sapnų neprisimenate, bet tai nereiškia, kad jūs nesapnuojate. Iš tiesų, jūs galite ir dažniausiai turite susapnuoti net keletą skirtingų sapnų per normalų nakties miegą.

5. Sapnai nepakeičiami ir ypač reikalingi, net būtini. Sapnų trūkumas pasireiškia neigiamai tiek fiziniame, tiek protiniame lygmenyje. Dėl mažo, reto sapnavimo gali atsirasti asmenybės sutrikimai ir kiti pakitimai.

6. Vidutiniškai sapnuojate apie vieną ar dvi valandas per naktį, kuriose nuo keturių iki septynių sapnų.

7. Aklieji taip pat sapnuoja. Vaizdinių pasirodymas sapnuose priklauso nuo to, ar žmogus aklas nuo gimimo, ar regėjimo neteko vėliau. Ne tik vaizdiniai pasireiškia sapnuojant. Garsai, kvapai ir kiti dirgikliai sapnuojant akliesiems ypač suaktyvėja.

8. Praėjus penkioms minutėms po sapno, pusė turinio užmirštama. Po dešimties – 90 procentų prarandama.

9. Vyrai dažniau sapnuoja kitus vyrus, o moterys sapnuoja visus, tiek moteris, tiek vyrus, vienodai.

10. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad mūsų smegenys dirba daug intensyviau sapnuojant nei pabudus.

11. Ką tik po REM miego fazės pažadintas žmogus gali aiškiau nupasakoti sapnus nei tas, kuris išmiegojo visą naktį iki pat ryto.

12. Mokslininkai nustatė, kad REM fazės metu vyrai patiria erekcija, o moterys – padidėjusią kraujotaką lyties organuose – visa tai nepriklauso nuo sapnų turinio. Beje, “šlapi sapnai” įvyksta nepriklausomai nuo to, ar sapno turinys susijęs su seksu.

13. Nerūkantys sapnuoja ilgiau ir intensyviau nei rūkantys.

14. Naujagimiai ir kūdikiai sapnuoja taip pat, tačiau savęs sapnuose nemato. Vaikai tik nuo 3-4 metų pradeda sapnuoti save.

15. Kai knarkiate, negalite sapnuoti.

16. Košmarus dažniau sapnuoja 3-8 metų vaikai.

17. Apklausos metu nustatyta, kad 67% pasaulio gyventojų sapnuodami patyrė “Deja Vu” (dežavu). Moterys “Deja Vu” patiria dažniau už vyrus.

18. Maždaug 3% suaugusiųjų kenčia nuo miego apnėjos. Tai miego sutrikimas, kurio metu sustoja kvėpavimas, tačiau ši liga išgydoma. Todėl kuo ankščiau kreipsitės į gydytojus, tuo greičiau atgausite jėgas, nesijausite kiekvieną ryta pavargęs ir nepailsėjęs.

19. Statistiškai nustatyta, kad namas yra dažniausiai sutinkama aplinka sapnuose.

20. Ir paskutinis faktas apie vyrus: labai normalu, kai suaugęs patinas patiria erekciją sapne (REM etape), nors pats sapnas nėra susijęs su seksualumu.

Sapnų interpratacija pirmą kartą užfiksuota 3000-4000 metų prieš Kristų, tada jie buvo aiškinami ir aprašomi molinėse lentelėse. Sapnai mus apžavėjo nuo to laiko, kai galėjome juos atpasakoti. Nuo tada ir stengiamės suprasti jų reikšmes.

Kai kurių pirmųjų bendruomenių nariai negalėjo atskirti sapnų pasaulio nuo realiojo. Arba jie tiesiog pasirinko to nedaryti, nes galvojo, kad sapnai nėra realybės pratęsimas, o visai kitas, daug galingesnis, pasaulis.

Graikų ir Romėnų laikais, sapnai buvo priskiriami religijos sričiai. Tada žmonės tikėjo, kad sapnai yra Dievų žinutės arba pranešimai iš mirusiųjų. To laikmečio gyventojai į sapnus žiūrėjo tarsi į sprendimus ką ir kaip daryti, kokius veiksmus atlikti. Jie tikėjo, kad sapnai nusako ir perspėja dėl ateities. Buvo satomos specialios šventyklos, kuriose žmonės praleisdavo naktis tikėdamiesis, kad sapnuojant aplankys Dievų siųstos žinutės. Jų tikėjimas sapnais buvo labai stiprus ir galingas: dažnai nulemdavo didžiųjų politinių ir karinių lyderių veiksmus. Juodu ant balto užfiksuota, kad sapnų aiškintojai net lydėdavo lyderius į mūšius ir padėdavo parinkti karinę strategiją.

Aristotelis, graikų filosofas, tikėjo, kad sapnai buvo fiziologinės funkcijos, kurios leisdavo diagnozuoti susirgimus bei įvairius užkratus.

Helenistinio periodo metu didžiausias dėmesys buvo sutelktas sapnų savybei gydyti. Šventyklos buvo statomos sapnams ir jų galiai gydyti. Tikėta, kad sergantiems tereikia permiegoti jose ir per sapnus jie pasveiks.

Egipte šventikai taip pat buvo ir sapnų aiškintojai. Egiptiečiai užfiksavo savo sapnus hieroglifuose. Buvo tikėta, kad žmonės su konkrečiomis vizijomis ir ryškiais sapnai buvo palaiminti ir išaukštinti bei apdovanoti Dievų.

Kinijoje sapnai yra ta vieta, kur dvasia ir siela palieka mūsų kūnus kasnakt ir grižta tik bundant. Kinai tikėjo, kad sielos palieka kūnus tam, kad galėtų žengti į realųjį pasaulį. Jie baiminosi, kad, netikėtai pažadinus, siela gali nesuspėti sugrįžti. Dėl šio tikėjimo ir tradicijų dalis kinų dar ir dabar vengia žadintuvų. Kai kurios Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų gentys galvojo taip pat, kad siela palieka kūną, miegant ir sapnuojant. Jie tikėjo, kad ainiai (protėviai), įsikūniję į augalus ar gyvūnus, gyvena jų sapnuose. Sapnai indėnams buvo vieta, kur galėjo sutikti ir kontaktuoti su savo protėviais. O taip pat sapnuose jie rasdavo savo gyvenimo tikslą ir pašaukimą.

Viduramžiais sapnai buvo lyginami su blogiu, o sapnų vaizdiniai – velnio apraiškos. Buvo tikima, kad sapnuojant, pasiekiama labai pažeidžiama būsena, kada velniui lengviausia užnuodyti žmogaus sąmonę. Žmonės tikėjo, kad juodžiausius darbelius velnias atlieka per sapnus, kad galėtų nukreipti žmogų neteisingu keliu.

Ankstyvame 19-ame amžiuje sapnai buvo sulyginti su buities rupesčiais ar netgi virškinimo problemomis. Tada sapnas buvo skiriamas labai menkas dėmesys. Tik vėliau šiame amžiuje Sigmund’as Froid’as atgaivino sapnų svarbą, jų reikšmes ir poreikį interpretacijoms. Jis buvo sapnų studijų revoliucionierius ir pradininkas.

Apbendrinant visą žmonijos nueitą kelią skirtingose kultūrose ir civilizacijos, sapnai visada turėjo didžiulę svarbą, apgaubtą paslapties ir troškimo išaiškinti. Net ir Biblijoje sapnai paminėti kelis šimtus kartų.

Sapnai pagal Webster’io žodyną: “įvykių, vaizdinių, minčių seka, pasireiškianti žmogui miegant. “. Jau prieš daugiau nei aštuonis tūkstančius metų sapnai buvo vienas iš labiausiai analizuojamų reiškinių. Dažnas pasakys, kad sapnai normali žmogaus egzistencijos apraiška, egzistuojanti nuo pat pirmosios civilizacijos.

Sapnuose mes galime keliauti, būti, daryt viską, visaip ir visur. Kai sapnuojame, mes tarsi keleiviai judančiame traukinyje, negalintys kontroliuoti savo veiksmų ir keisti aplinkos: kontrolę perima mūsų pasąmonė. Kartais sapnai gali būti suprasti ir išaiškinti bendrame mūsų minčių, apmąstymų kontekte. Sapnuodami mes išliejame visa tai, kas kankina mūsų sąmonę dienos metu. Naktį, užmigę ir paskendę būsenoje, kuri mus išlaisvina, kurioje mūsų niekas nevaržo, mes galime elgtis ir daryti tai, ko kasdieniniame gyvenime sau neleidžiame.