Sapnų interpratacija pirmą kartą užfiksuota 3000-4000 metų prieš Kristų, tada jie buvo aiškinami ir aprašomi molinėse lentelėse. Sapnai mus apžavėjo nuo to laiko, kai galėjome juos atpasakoti. Nuo tada ir stengiamės suprasti jų reikšmes.
Kai kurių pirmųjų bendruomenių nariai negalėjo atskirti sapnų pasaulio nuo realiojo. Arba jie tiesiog pasirinko to nedaryti, nes galvojo, kad sapnai nėra realybės pratęsimas, o visai kitas, daug galingesnis, pasaulis.
Graikų ir Romėnų laikais, sapnai buvo priskiriami religijos sričiai. Tada žmonės tikėjo, kad sapnai yra Dievų žinutės arba pranešimai iš mirusiųjų. To laikmečio gyventojai į sapnus žiūrėjo tarsi į sprendimus ką ir kaip daryti, kokius veiksmus atlikti. Jie tikėjo, kad sapnai nusako ir perspėja dėl ateities. Buvo satomos specialios šventyklos, kuriose žmonės praleisdavo naktis tikėdamiesis, kad sapnuojant aplankys Dievų siųstos žinutės. Jų tikėjimas sapnais buvo labai stiprus ir galingas: dažnai nulemdavo didžiųjų politinių ir karinių lyderių veiksmus. Juodu ant balto užfiksuota, kad sapnų aiškintojai net lydėdavo lyderius į mūšius ir padėdavo parinkti karinę strategiją.
Aristotelis, graikų filosofas, tikėjo, kad sapnai buvo fiziologinės funkcijos, kurios leisdavo diagnozuoti susirgimus bei įvairius užkratus.
Helenistinio periodo metu didžiausias dėmesys buvo sutelktas sapnų savybei gydyti. Šventyklos buvo statomos sapnams ir jų galiai gydyti. Tikėta, kad sergantiems tereikia permiegoti jose ir per sapnus jie pasveiks.
Egipte šventikai taip pat buvo ir sapnų aiškintojai. Egiptiečiai užfiksavo savo sapnus hieroglifuose. Buvo tikėta, kad žmonės su konkrečiomis vizijomis ir ryškiais sapnai buvo palaiminti ir išaukštinti bei apdovanoti Dievų.
Kinijoje sapnai yra ta vieta, kur dvasia ir siela palieka mūsų kūnus kasnakt ir grižta tik bundant. Kinai tikėjo, kad sielos palieka kūnus tam, kad galėtų žengti į realųjį pasaulį. Jie baiminosi, kad, netikėtai pažadinus, siela gali nesuspėti sugrįžti. Dėl šio tikėjimo ir tradicijų dalis kinų dar ir dabar vengia žadintuvų. Kai kurios Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų gentys galvojo taip pat, kad siela palieka kūną, miegant ir sapnuojant. Jie tikėjo, kad ainiai (protėviai), įsikūniję į augalus ar gyvūnus, gyvena jų sapnuose. Sapnai indėnams buvo vieta, kur galėjo sutikti ir kontaktuoti su savo protėviais. O taip pat sapnuose jie rasdavo savo gyvenimo tikslą ir pašaukimą.
Viduramžiais sapnai buvo lyginami su blogiu, o sapnų vaizdiniai – velnio apraiškos. Buvo tikima, kad sapnuojant, pasiekiama labai pažeidžiama būsena, kada velniui lengviausia užnuodyti žmogaus sąmonę. Žmonės tikėjo, kad juodžiausius darbelius velnias atlieka per sapnus, kad galėtų nukreipti žmogų neteisingu keliu.
Ankstyvame 19-ame amžiuje sapnai buvo sulyginti su buities rupesčiais ar netgi virškinimo problemomis. Tada sapnas buvo skiriamas labai menkas dėmesys. Tik vėliau šiame amžiuje Sigmund’as Froid’as atgaivino sapnų svarbą, jų reikšmes ir poreikį interpretacijoms. Jis buvo sapnų studijų revoliucionierius ir pradininkas.
Apbendrinant visą žmonijos nueitą kelią skirtingose kultūrose ir civilizacijos, sapnai visada turėjo didžiulę svarbą, apgaubtą paslapties ir troškimo išaiškinti. Net ir Biblijoje sapnai paminėti kelis šimtus kartų.
